Pavasario receptai

Bonsai paroda 2013m.

Teko dalyvauti 2013m. vykusioje "Bonsai - suiseki" parodoje, buvau kimono (yakata) modelis. Juk nedidelio ūgio ir smūgio esu, tik vis dėlto sakė: "truputį per daug  moteriška" :)
Japonija, japoniškas - žodžiai kurie priverčia mane atsigręžti, dievinu šios šalies kultūrą, viskas man ten gražu, bet čia gal mano svojonių gyvenimas, t.y. toks kurį norėčiau gyventi nuo gimimo, nes reikia ilgai mokytis, kad taip presciziškai gyventum, disciplina turėtų taip įaugti į kraują, kad jos nejaustum.
Kas man taip stebuklinga Japonijoje?
Maisto kultūra... maistas yra menas, dovana, kurią teikiame savo kūnui, jam nepataikaujant (dažniausiai valgoma iki kol pajunti, jog esi 80proc. sotus, tai manau yra, kai pamąstai "dar gabalėlį", o to gbalėlio ir nereiktų... ). Gyvenimo kultūra. Nesu naivi, žinau, kad didžioji Japonijos dalis gyvena rėžimu "miegas-darbas-maistas", tačiau tikiu ir karta iš kartos perduodamu verslu, mažomis kavinukėmis ir restoranėliais.
Labiausiai myliu jų grožio suvokimą ir siekimą, juk net "Bonsai" išvertus iš jų kalbos yra "gėlė konteineryje".
Visur jie kuria grožį ir visur jie jį mato.

Liko 13 dienų!!!
 Liko vos 13 dienų ir keliausiu pas sesę į Vokietiją:)
Kai sukako 18 metų ir galėjau pradėti keliones į užsienį, pasižadėjau sau, jog kasmet kažkur išvyksiu, praeitais metais sulaužiau šį pažadą, todėl šiemet, jau nuo pavasario susigriebiau pasitaisyti.
Tikriausiai ne tik man, o kiekvienam žmogui gera įkvėpti kitokio oro. Juokingai skamba, bet atrodo lyg atjaunėtum :D Negalima blogai kalbėti apie savo šalį, nėra čia blogai, kartais visas pasaulis tavo namuose sutilpti gali, sutinku TIKRAI, tačiau keliauti verta, keliauti išties gera..
Laukiu skrydžio, jau oro uoste tampu laiminga :D pirmą kartą skrisiu viena, bet skrisiu į vienus iš savo "namų" - pas sesę. Labai jos pasiilgau, labai jos trūksta, net ir pasipykti su ja smagu:)
Tiek trumpai.

Šiandien paskutinė žiemos diena:) Džiaugiuosi labai labai, jau dabar jaučiu pavasarį, nors kalendoriškai jis tik rytoj, o už lango dar balos ir kur ne kur murzius sniegas. Bet juk pavasarį jaučiame širdimi, ar ne? Vakar su mama vaikščiojom Laisvės alėja, buvo taip gera ir miela, nes saulė pirmą kartą šiais metais taip šildė ir žmonės visi visi buvo laimingesni, gyvenimas tarsi sulėtėjo. Nors darbų iki kaklo, bet jaučiuosi laiminga, nes gyvenu, nes suvokiu pasaulį ir matau jį puikų, nes tiek žmonių mane myli ir saugo ir todėl, kad aš myliu visus.
Buvau neseniai sveiko gyvenimo seminare. Buvo daug dalykų, kurie man nebuvo priimtini dėl laiko stokos, ypač nepatiko požiūris įmaistą, kurį bandė įpiršti. Bet sužavėjo viena kraujagyslių - širdies ligų gydytoja, kalbėjusi apie gyvenimą, kuris privalo būti pilnavertis visame kame. Gydytoja patyrusi dvi klinikines mirtis vertino gyvenimą kaip dovaną, ir man peršasi mintis, kad negi tik tie, kurie susiduria su mirtimi gali taip džiaugtis gyvenimu, negi tik patyrus, kad gali būti daug daug blogiau, mes pradedame dėkoti, kad turime tą bjaurų dalyką "kasdienybę". Stengiuosi mokytis gyventi šia diena, bet kartais pasimiršti ir vėl įsitrauki į liūdesį, monotoniją, vėl nematai nieko tik darbus, kitus darbus, deadline'us ir t.t., tik gerai, kad nors kartą visą žmoniją atsimerkti  priverčia PAVASARIS:)

 

Vaizdas pro kambario langą Alytuje

  Žiema yra puikus metas! Galėčiau vardinti ir vardinti jos privalumus: visų pirma - ji padeda vertinti ir dar labiau mylėti vasarą :D, o jei rimtai kas gali būti puikiau negu karštas vynas, ugnis židinyje, virduly arbata ir mylimasis šalia, abu su vilnos kojinėmis, o pro langą snieguotos pušų viršūnės, šviesuma... Visi tie naminių pyragų kvapai, kuriuos mylime grįžę iš pasivaikščiojimo miške.

Galite sakyti, kad apsnigtos mašinos ir šaltos kojos bei rankos nieko puikaus, bet negi norėtumėte gyventi ten, kur nėra metų kaitos, kur daug daug saulės net ir per žiemos šventes? Aš tikrai ne.

Nauji metai - nauji pažadai

O pažadai pas mane visuomet būna panašūs: smarkiau dirbti, būti geresne, sportuoti, mylėti stipriau ir tikriau, keliauti, mokytis ir daug daugiau VEIKTI VEIKTI VEIKTI...
Noriu, kad šie metai praeitų kuo greičiau, nes laukiu Jo:) Taip susiklostė, kad turiu daug laiko sau ir kaip vienas draugas man patarė taip ir elgsiuosi - naudosiuosi likimo duota proga visu šimtu procentų gyventi dėl savęs, tobulėti ir augti, nes kartais nors ir artimi be galo be krašto žmonės būna laiko ir energijos vagys, visi jie - petys į kurį gali remtis, kuris išlepina tave ir jau nebemoki būti sau, nemoki su savimi draugauti, kartais ir nebemyli savęs. Nuo savęs nieko negali nuslėpti, pats prieš save esi gryniausias grynuolis, kai esi kritiškas pats sau nejučia įsėdi į roges "link tobulumo" ir viskas puiku, tik svarbu suvokti, jog "tobulumo" nėra yra tik kelias į jį ir nuolatinis procesas "gyvenimas". Mokausi gyventi be Jo, kad būčiau bendražygė, kad eitume drauge ir nereiktų manęs nešti :)

Nusimato neeiliniai metai!!! Keliaujam:)

Mylimieji suši

Labai patinka GAMINTI suši arba 寿斗 ! Man jie be proto skanūs, vien jų gaminimas yra dieviškas ritualas. Jeigu norite valgyti suši taip kaip ji buvo valgoma senovės rytų Azijos šalyse, tiesiog išmeskite ryžius ir sukirskite tik įdarą, kuris turi ryžių aromatą, jeigu norite "gurmaniškosios" Murachami - įdaras turėtų būti pusžalė žuvis, o ryžiai pastovėję bent mėnesį. Ko nors įdomiau? Suši su skraiduolių žuvų ikrais, baltaisiais ridikais, unguriais, džiovintu tunu ar dumbliais?

Prano ir Brigitos sushi

1923m. Edas (tikras japonas, pasirodo, tai labai senoviškas vardas) pradėjo gaminti tokius sushi, kokie yra gaminami šiandien, jis pamokė didelį būrį japonų virtuvės meistrų, šie pasklido po visą šalį ir už jos ribų, o pats epogėjus buvo pasiektas '80 metais, kai europiečiai ir amerikiečiai pripažino šį sveiką, proteinų pilną, skanų ir įdomų patiekalą, trumpam pamiršo Mc'us ir per metus jų sukirto tonas. Dažniausiai pardavinėjami greito japonų maisto restoranėliuose, dabar populiarėja ir jų ruošimas namuose. Man skaniausias variantas paprastutis - philadelphia sūris+agurkas+lašiša.
Bri