Praktika

Studijuoju odontologiją, prisipažinsiu, nejaučiau didelio pašaukimo, bet prasidėjus praktikai supratau, kad man labai patinka mano darbas. Man gera, nes galiu padėti žmonėms. Pirmasis ir svarbiausias principas kurio mus mokė "nepakenk", iš pradžių buvo juokinga, nes įsivaizduojame, kad gydytojas privalo gydyti, tačiau mūsų veikla - turint daug teorinių ir praktinių žinių, loginį mąstymą, atsidavimą stengtis daryti tik tai, ką mokame ir daryti tai užtikrintai, žinant, jog nepakenksi.
Labai daug gydytojų užriečia nosis, visuomet tokių nemėgau ir vengiau. Suprantu, kaip jie tampa tokie. Kuomet esi su chalatu į tave visai kitaip žiūrima, tarsi su pagarbia baime. Kai pas mane ateina pagarbaus amžiaus žmonės, jie mane laiko viršesne, kreipiasi Jūs, gydytoja, net vadina "ponia"!!! Visa tai tik todėl, kad dirbu savo darbą ir esu su chalatu, po juo aš esu tokia pat kaip jie, juk visi esame skirtingi, bet lygūs. Visi gydytojai dirba su ligoniais (sveiki žmonės gydytis neina), medikai yra sveiki, be to jie gali gydyti, todėl turi atjausti, globoti, rūpintis, atiduoti visas savo jėgas pacientams, negalima "pūstis" ir šalintis ligonių.
Kartais man baisu atlikti tam tikras procedūras, nesu užtikrinta savo jėgomis, tačiau ne todėl, kad neturėčiau pakankamai žinių, o todėl, kad noriu padaryti tobulai, padaryti taip, kad žmogus išeitų su milžiniška šypsena, manau, kad ši baimė yra savotiškai geras dalykas, juk tai kur kas geriau negu abėjingumas.
Darbas nėra sunkus, jeigu dirbi kartu su pacientu. Pacientai labai dažnai bijo gydytis, bijo skausmo, procedūrų, aš bijau blogo rezultato, viskas tampa daug lengviau kai išsikalbame, kai kalbame viena kalba. Juk abiejų tikslas tas pats, tai ir dirbti turime, kaip komanda, kaip bičiuliai.
Bri:)*